Kalendoriaus lapelyje šalia datos įrašyti keli vardai daugeliui atrodo savaime suprantamas dalykas, tačiau už jų slypi ne vieno šimtmečio istorija. Kalbant apie šeimos šventes, verta prisiminti vardadienius, nes būtent jie ilgą laiką buvo svarbesni už gimtadienius, o Lietuvoje iki šiol išlaikė tvirtą vietą žmonių gyvenime. Tuo metu daugelyje Europos kraštų ši diena tapo tik smulkia pastaba kalendoriaus kampe arba buvo visai pamiršta.
Kodėl vienur paprotys gyvas, o kitur išblėso? Atsakymas susideda iš kelių sluoksnių: tikėjimo, kalbos, istorinių sukrėtimų ir paprasto žmogiško noro jaustis pastebėtam. Pažvelgus į juos atidžiau paaiškėja, kad vardadienis Lietuvoje yra kur kas daugiau nei dar viena proga papuošti stalą ar įteikti gėlių.
Iš kur atkeliavo vardo diena
Vardadienių šaknys siekia viduramžius. Krikščionybei plintant Europoje, vaikams buvo duodami šventųjų vardai, o šventojo minėjimo diena tapdavo ir jo vardą nešiojančio žmogaus švente. Bažnyčia ilgą laiką šią dieną vertino labiau nei gimimo datą, nes gimtadienių šventimas buvo laikomas pagonišku paprotiu. Todėl ištisas kartas žmonės gerai žinojo savo vardo dieną, o gimimo datos kartais net neprisimindavo.
Lietuvoje krikščioniški vardai plito palaipsniui, tad ir vardinės įsitvirtino ne iš karto. Etnologų tyrimai rodo, kad lietuviškų vardinių ištakos tiesiogiai susijusios su bažnytiniu šventųjų kalendoriumi ir vardų suteikimo per krikštą tradicija. Kaime šią dieną žmogų aplankydavo kaimynai ir giminės, sveikindavo dainomis, kartais papuošdavo jo kėdę ar namų duris. Taip religinė data pamažu virto šeimos ir visos bendruomenės švente.
Kodėl kitose šalyse ši diena nublanko
Pirmasis didelis lūžis Europoje įvyko XVI amžiuje, kai Reformacija sumažino šventųjų garbinimo reikšmę. Kai kuriose protestantiškose šalyse vardų kalendorius išliko, tačiau tapo labiau pasaulietiškas, o didesnio dėmesio ilgainiui sulaukė gimtadienis. Šiaurės šalyse vardų dienos iki šiol žymimos kalendoriuose, bet dažniausiai apsiribojama trumpu pasveikinimu ar nedideliu pyragu prie kavos puodelio.
Antrasis lūžis atėjo kartu su naujųjų laikų gyvenimo būdu. Augant miestams, keičiantis vardų madoms ir plintant vakarietiškiems papročiams, gimtadienis tapo asmeniškesne ir lengviau suprantama švente. Net kaimyninėje šalyje, kur vardadieniai turėjo gilias šaknis, po XX amžiaus pabaigos permainų jaunesnė karta ėmė rinktis gimtadienius, o vardo dieną dažniau prisimena tėvai ir seneliai. Kai paprotys netenka kasdienio gyvo ryšio su žmonėmis, jis tyliai persikelia į praeitį.
Kas padėjo papročiui išlikti Lietuvoje
Lietuvoje vardadienis išgyveno ne todėl, kad jam neteko susidurti su iššūkiais. Sovietmečiu religinės šventės buvo stumiamos į šalį, tačiau vardinės liko namų ir artimųjų rate švenčiama diena, kuriai nereikėjo viešo pritarimo. Kaip tik dėl to ji tapo savotišku tylaus tęstinumo ženklu: aplankyti kaimyną ar pasveikinti bendradarbį su gėlių puokšte buvo įprasta ir niekam neužkliūdavo.
Ne mažiau svarbus ir kalbos veiksnys. Lietuviškuose kalendoriuose greta krikščioniškų vardų atsirado ir senųjų baltiškų vardų, todėl savo dieną gali rasti ir tie, kurių vardas neturi šventojo globėjo. Etnologai pastebi, kad nykstant krikščioniškai vardo sampratai, vardinės įgavo asmeniškesnį pobūdį, tačiau neprarado prasmės. Vardadienis tapo ne tik tikėjimo, bet ir tautinės tapatybės dalimi, o tai suteikė jam naujų jėgų.
Šiandieninis vardadienio veidas
Šiais laikais vardadienis Lietuvoje švenčiamas lanksčiai. Vieni jį mini kukliai: išgirsta pasveikinimą darbe, gauna žinutę ar mažą dovanėlę. Kiti renka artimuosius prie bendro stalo ir šią dieną vertina net labiau nei gimtadienį, ypač jei gimimo data nuslysta į nepatogų metų laiką. Kalendoriuose, radijo laidose ir laikraščiuose kasdien skelbiami vardai nuolat primena, ką šiandien derėtų pasveikinti.
Įdomu tai, kad vardadienis turi savybę, kurios neturi gimtadienis: jis yra bendras. Tą pačią dieną švenčia daugybė to paties vardo žmonių, todėl atsiranda nematomas ryšys net tarp nepažįstamųjų. Be to, norint pasveikinti, nereikia žinoti asmeninių duomenų ar klausti gimimo datos, užtenka pažvelgti į kalendorių. Šis paprastumas daro vardadienį ypač patogia proga parodyti dėmesį kolegai, kaimynui ar seniai matytam pažįstamam.
Diena, kuri primena apie šaknis
Vardadienių tradicija Lietuvoje išliko dėl kelių priežasčių, kurios veikė kartu. Ji buvo glaudžiai susijusi su šeima ir kaimo bendruomene, sugebėjo prisitaikyti prie skirtingų laikų, o vėliau įgavo ir tautinės tapatybės atspalvį. Kitose šalyse, kur šie saitai buvo silpnesni, gimtadienis natūraliai užėmė pagrindinės asmeninės šventės vietą.
Vardas yra pirmoji dovana, kurią žmogus gauna gyvenime, todėl ir jo diena turi ypatingą prasmę. Galbūt dėl to lietuviai vis dar neskuba atsisakyti šio papročio ir perduoda jį vaikams. Kai kitą kartą kalendoriuje pamatysite pažįstamą vardą, nepraleiskite progos parašyti kelių šiltų žodžių, nes tokia smulkmena kartais tampa įsimintiniausia visos dienos dalimi.